Naujos knygos VSRC bibliotekoje

„Benedikto slenksčiai“ – antrasis rašytojos romanas. Tai skaudi ir viltinga knyga apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis.

Pirmą klasę baigusį Beną mama iš sostinės autobusu atveža į mišką, takeliu per tankmę išveda į slėnį su keliomis sodybomis. Parodo artimiausią trobą tarp kreivų obelų: „Čia gyvena tavo tėvas“, ir paragina jį toliau eiti vieną. Taip prasideda naujas berniuko gyvenimas Vėdrynų kaime.

Toliau matome Beną jau šešiolikmetį aukštesniosios meno mokyklos mokinį. Pirmoji seksualinė patirtis, tragiška draugo žūtis, audringas meilės romanas, santykiai su draugais, mokytojais grūdina ir formuoja jaunąjį herojų, smuiku išgriežiantį savo širdies nerimą bei sopulį.

Aštrus gyvenimo tikrovės pjūvis, įžvalgus psichologizmas, turtinga, poetiška kalba sieja šį nevienadienį romaną su geriausiais lietuvių literatūros klasikos kūriniais.

Skaitydami romaną „Tūla” (1993), mes vėl einame per Vilnių kartu su pakaušusiu liūdnu jaunuoliu, atpažindami gatveles, kavines, dažnai sutinkamus žmones, kol per žaismės sceną patenkame į nerimo ir fatališko jausmo skaistyklą. „Tūla” yra dosnios neįmanomos meilės dūžtanti banga, vienatvės, klajonių ir nerimo romanas, jau smilkstančios santvarkos liūdna fotografija. Jurgio Kunčino pasakojimas – švelniai natūralistiškas ir šiurkščiai poetiškas, pasak Jūratės Sprindytės. Romanas parašytas smagia ranka, vienu kartu liejančia dokumentiško tikrumo, puošybos, ironijos spalvas, gražiausi jo puslapiai žavi svaigulio ritmu ir lyriška intonacija, kuri lengvai įteisina šagališkas skrydžio metaforas.

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį. Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

„Pasakojimas apie revoliuciją, pasukusią šunkeliais — ir apie tai, kaip puikiai buvo pateisinamas kiekvienas būsimas jos pradinės doktrinos iškraipymo žingsnis“, — rašė Orvelas pratarmėje pirmajam „Gyvulių ūkio“ leidimui 1945 metais. Šį romaną Orvelas sukūrė 1943-iųjų pabaigoje, bet knyga galėjo likti neišspausdinta. Dėl to, kad joje buvo įnirtingai puolamas Stalinas, leidėjai vienas po kito atsisakydavo knygos. Orvelo paprasta, tragikomiška pasakėčia apie tai, kas nutinka gyvuliams išvijus poną Džonsą ir mėginant tvarkytis ūkyje patiems — neblėstanti pasaulinio garso klasika.

Paauglių ir jaunimo biblija tapęs kūrinys, visiškai atsparus laiko ir kartų pokyčiams. O pagrindinis jos veikėjas Holdenas Kolfildas tikras maištininkų simbolis ir laisvų sielų įkvėpėjas.

Romane subtiliai vaizduojamas paauglio dvasinis pasaulis, jo individualistinis protestas prieš rutiną, taisykles, miesčionišką konformizmą 6 dešimtmečio Niujorke. Pagrindinis romano herojus turi savitą teisės ir dorovės sampratą, kalba autentiška savo laikmečio kalba, stovi atskirai nuo savosios civilizacijos, nors atvirai prieš ją ir nemaištauja. Stiliui būdingas liūdesio ir humoro junginys.

„Rugiuose prie bedugnės“ literatūros klasika tapęs kūrinys pirmą kartą pasirodė 1951 metais. Ilgą laiką tai buvo vienas labiausiai cenzūruojamų kūrinių Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Dabar knyga laikoma amerikiečių literatūros klasika ir viena vertingiausių XX amžiaus knygų, padėjusi pamatus moderniajai paauglių literatūrai ir padariusi didžiulę kultūrinę įtaką ne tik rašytojams, bet ir muzikantams bei kelioms jaunimo kartoms.

Grupė berniukų po lėktuvo katastrofos patenka į slėpiningo grožio negyvenamą salą, juos vilioja romantika ir galimybė išgyventi. Iš pradžių visus jungia draugystė, bendras troškimas išsigelbėti, kurį simbolizuoja laužas. Nusistato taisykles, nes jie juk britai – ne kokie laukiniai. Tačiau baimė, tamsa ir neapykanta greit įveikia sveiką nuovoką, saloje ima galioti vienintelė teisė – stipresniojo teisė. Iš pradžių piktą ranką dar prilaiko civilizacija, bet pirmas pralietas kraujo lašas ištirpdo ribą tarp žmogaus ir žvėries, tvarka žlunga, atiduodama duoklė Žvėriui, paaiškėja, kokia visagalė yra nežabota valdžia.

Anot W. Goldingo, žmonijos ligos apraiškų reikia ieškoti kiekviename individe, nes žemieji žmogaus instinktai atitinkamomis sąlygomis išsikeroja ir viską užgožia.

Tad kur yra ta riba tarp žmogaus ir žvėries?

Ir kas žmogų daro žmogumi?

Romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakoja apie pirmojo pasaulinio karo tikrovę, bebaimių kareivių gyvenimą. Šis kūrinys neretai yra vadinamas pačiu reikšmingiausiu Remarko veikalu. Pesimistinis rašytojo požiūris nieko nekaltina, bet parodo karo žiaurumą ir beprasmiškumą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Paulius Boimeris. Jis kartu su savo draugais tiesiai iš mokyklos suolo patenka į apkasus. Paulius palengva tampa tikru kareiviu ir supranta, ką tai reiškia. Vaizdingas karo peizažas yra iškeliamas aukščiau visko ir parodomas labai tikroviškai. Romano pradžioje galime jausti priešiškumą mirčiai, tačiau knygos bėgyje veikėjų charakteris nublanksta prieš gyvenimo realybę. Kareiviai tampa atskira grupe žmonių, kurių niekas negali suprasti – jie jau neturi svajonių ir ateities planų, nes visa tai žuvo fronte. Gyvenimas nebeturi prasmės ir bet koks bandymas priešintis tam yra sarkastiškai pašiepiamas. Baimė mirti dingsta, nes kiekvienas supranta: šiandien mirė tavo draugas, rytoj ateis tavo eilė paaukoti savo gyvybę už šalį. Tik vargu ar ji tai įvertins… Pagrindinio veikėjo mirtis taip pat pateikta lyg nereikšmingas dalykas: „Jis žuvo 1918 metų spalio mėnesį, vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Ar realybė išties tokia? Nejaugi noras kažko siekti tėra mumyse tūnančios baimės mirti priežastis? Ir argi taip sunku suprasti mirti trokštantį žmogų, pamačius, kaip vienas po kito miršta tavo geriausi draugai, o pats lieki vienas prieš lekiančią kulką? Koks žiaurus žmogus gali toleruoti karą? Nebent tas, kuriam neteko ten būti…

Ketvirtoji vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ gerai pažįstama ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos bei užsienio žiūrovams – iš Vilniaus mažojo teatro spektaklio, jau spėjusio tapti klasika. Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos asmenybių.  Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį.

Albert’o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

“Silva Rerum” – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas?

Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka… Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

“Silva rerum III” tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą “sutemomis prieš Apšvietą”, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

„Žiedų valdovas“ – trilogija, laikoma visų laikų geriausiu maginės fantastikos žanro kūriniu, įkvėpusiu daugybę kitų autorių. „Žiedo brolija“ – pirma dalis, kurioje skaitytojai kviečiami į nepaprastai detalų ir vaizdingą Viduržemio pasaulį. Knygos autorius J. R. R. Tolkien tikrai nesitikėjo, kad jo knyga amžiams įsitvirtins fantastikos gerbėjų širdyse.

„Žiedų valdovo“ priešistorė yra pasakojama knygoje „Hobitas“, kurioje pagrindinis veikėjas hobitas Bilbo kovojo su slibinu Smogu ir į Viduržemį parsinešė Žiedą. „Žiedo brolijos“ įvykiai tęsia istoriją. Siužetas prasideda šimtas vienuoliktu Bilbo gimtadieniu, po kurio jis savo giminaičiui Frodui palieka olą ir Žiedą, o pats iškeliauja pas elfus. Paaiškėja, kad Žiedas traukia blogį. Prieš daugybę metų jį nusikaldino pats Juodasis Lordas Sauronas, vėliau nugalėtas elfų ir žmonių. Tačiau blogis kaupė jėgas ir ruošiasi didžiajam sugrįžimui.

Suvokęs Žiedo grėsmę burtininkas Gendalfas praneša, kad jį būtina sunaikinti, tačiau tai įmanoma tik ten, kuri jis buvo nukaltas, tai yra Lordo Saurono valdose – Mordore. Laukia ilgas ir pavojingas žygis, į kurį išsiruošia hobitas Frodas su Žiedo brolijos palyda, sudaryta iš nykštukų, elfų, hobitų, išminčių ir žmonių. Maginės fantastikos knygos veikėjams teks patirti daugybę nuotykių, o skaitytojai mėgausis detaliu Viduržemio pasauliu bei unikalia jo istorija ir mitologija. Rašytojas J. R. R. Tolkien aplinką kūrė ilgai ir kruopščiai.

Pirmoji trilogijos dalis „Žiedo brolija“ pradeda istoriją, kuri tęsiasi per visus tris tomus. „Žiedų valdovas“ sulaukė neįtikėtino populiarumo, kuris pasireiškė ne tik puikiais skaitytojų atsiliepimais ir apžvalgomis. Istorija buvo ekranizuota, o septintajame dešimtmetyje tapo JAV kultūriniu ir socialiniu reiškiniu, mat autoriaus aptariamos temos rezonavo su tų laikų aktualijomis. „Žiedų valdovas“ netgi įkvėpė tokius kultinius kūrinius, kaip „Žvaigždžių karai“, taip pat garsius kompiuterinius žaidimus ir kt. Autoriaus gerbėjai visame pasaulyje buriasi į tolkienistų klubus.

„Dvi tvirtovės“ – antroji trilogijos „Žiedų valdovas“ dalis, kurioje autorius J. R. R. Tolkien tęsia knygoje „Žiedo brolija“ pradėtą pasakojimą apie hobito Frodo ir jo bendražygių kelionę į blogio irštvą Mordorą.

Pirmoje dalyje susipažinome su hobitu Frodu, kuris iš savo giminaičio Bilbo – pagrindinio maginės fantastikos knygos „Hobitas“ veikėjo – paveldėjo Žiedą. Greitai paaiškėjo, kad jį pagamino tamsusis lordas Sauronas, kadaise nugalėtas, o šiandien kylantis į naują kovą. Žiedą sunaikinti įmanoma tik Mordore, ten, kuri jis ir buvo nukaltas, o į kelionę iškeliauja Frodas su Žiedo brolijos palyda, sudaryta iš įvairių mitologinių būtybių. Kelionėje jie patiria daug nuotykių, kurie tęsiasi ir antroje dalyje „Dvi tvirtovės“.

Bendražygiams teks kovoti su orkais bei persikelti per didžiąją Anduino upę, įveikti negyvąsias pelkes bei išdavystes. Frodas su Semu keliauja link Mordoro, o jiems iš paskos seka Golumas, kuris prisiekia ištikimybę ir pažada parodyti slaptą kelią. Žiedo galia bando užvaldyti kiekvieną veikėją ir jiems teks įveikti ne tik priešininkus, bet ir kovoti su savimi.

Draugystė, iššūkiai, sunkumai bei netikėti siužeto vingiai laukia skaitytojų, kurie dar tik pirmą kartą skaitys kultinę „Žiedų valdovo“ trilogiją. „Dvi tvirtovės“ dar labiau įtraukia nei pirmoji dalis.

„Karaliaus sugrįžimas“ – trečioji „Žiedų valdovo“ trilogijos dalis. Rašytojo J. R. R. Tolkien sukurtas maginės fantastikos kūrinys įvardijamas geriausiu visų laikų žanro atstovu. Puikūs atsiliepimai, apžvalgos, tolkienistų klubai, filmai, žaidimai ir kiti istorijos įkvėpti kūriniai neleidžia abejoti – trilogija verta kiekvieno fantastikos gerbėjo lentynos.

„Karaliaus sugrįžimas“ tęsia knygose „Žiedo brolija“ ir „Dvi tvirtovės“ pradėtą istoriją, kurioje ir vėl susitiksime su pamėgtais veikėjais Frodu, Golumu, Semu, Pipinu ir kitais. Trilogija tęsia J. R. R. Tolkien knygoje „Hobitas“ pradėtą pasakojimą ir nukelia skaitytojus ir magišką Viduržemio pasaulį.

Viskas prasidėjo, kai hobitas Biblo, nugalėjęs slibiną, namo parsinešė Žiedą, kurį per savo gimtadienį perleido giminaičiui Frodui. Paaiškėjus, kad daiktas traukia blogį ir jį būtina sunaikinti, Frodas siunčiamas į Mordorą. Tai vieta, kur kadaise Tamsos Lordas Sauronas jį pagamino. Tik čia įmanoma atsikratyti Žiedo ir išgelbėti pasaulį nuo blogio.

Frodas ir jį lydintys nykštukai, elfai, hobitai ir žmonės patiria daug nuotykių, netekčių ir išdavysčių. Jiems tenka susikauti su įvairiomis maginėmis būtybės ir įveikti nedraugiškas teritorijas. Trečioji serijos dalis „Karaliaus sugrįžimas“ užbaigia ciklą. Kaip ir priklauso, paskutinėje dalyje laukia didžioji gėrio ir blogio kova.

„Karaliaus sugrįžimas“ pasižymi įtraukiančiu siužetu bei, kaip ir visos dalys, detaliu pasauliu, kurį rašytojas J. R. R. Tolkien kūrė daugybę metų. Čia pinasi mitai, pasakos ir vaizduotę kurstantys vaizdingi aprašymai. Visa trilogija paliečia daugiau nei šešis tūkstančius metų istorijos, čia veikia šimtai daugiasluoksnių, iki mažiausios smulkmenos išdirbtų veikėjų.

Knygoje pasakojama istorija apie Dorianą Grėjų, patrauklų ir turtingą jaunuolį, kurio gyvenimą sugriauna pasaulio purvas ir niekšybės. O galbūt tai dvasinis paties jaunuolio nuopuolis? Kai Grėjaus angeliška išvaizda nutapoma portrete, jaunuolis pradeda svajoti, kad realiame pasaulyje jo grožis visuomet išliktų amžinas, o negailestingą senėjimą „išgyventų“ jaunuolį vaizduojantis portretas. Kai Dorianas įsitraukia į nuodėmingą gyvenimą, jo portretas iš tiesų pasikeičia: jaunuolio atvaizdas paveiksle tampa perkreiptas ir šlykštus.